Įžanga į parodą „Ispanijos kinas. Vizualinė kronika“ JMVMC rugsėjo 9 d. 18 val.

2009m. rugsėjo 9d. – spalio 5 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre, (Gynėjų g. 14, Vilnius) vyks fotografijų paroda „Ispanijos kinas. Vizualinė kronika“, atidarymas – rugsėjo 9 d. 18.val. Paroda supažindina su ispaniško kino istorija, atskleidžiant charakteringiausius kiekvieno dešimtmečio bruožus.

Ispaniškas kinas pradėtas kurti bene anksčiausiai visoje Europoje ir beveik nuo pat pradžių pasižymėjo aukštais reitingais, turint galvoje šalies silpną finansinę bei pramoninę situacijas. Tačiau užsienyje į jį rimtai imta žiūrėti tik trisdešimčia metų vėliau. Pagal kai kuriuos šaltinius, pirmą žingsnį link užsienio auditorijos žengė Luisas Garc?a Berlanga su savo filmu „Sveiki atvykę, pone Maršale!“ (Bienvenido, Mr. Marshall!), kuris buvo pristatytas Kanų festivalyje 1953 – aisiais.
Tačiau per tą ilgą pusę amžiaus prieš Berlangos filmą buvo sukurta daug įdomių darbų, kurie iš šiandienos perspektyvos žiūrint atrodo daug vertingesni ir patrauklesni, nei manyta anksčiau. Juk tada aktyviai dirbo tokie režisieriai kaip Benito Perojo, Edgaras Neville‘is, Rafaelis Gilis ir kt.
Diktatūros laikotarpis dar labiau apsunkino situaciją. Visiškai priklausomi nuo valdžios kai kurie režisieriai rinkosi temas, šlovinančias režimą. Nepritariantys situacijai rinkosi itin painią stilistiką, kupiną užslėptų užuominų, kurias žiūrovai ne itin suprasdavo. Treti žvalgėsi į užsienietiškus modelius: Holivudo tipo komedijas ar meksikietiškos stilistikos pramoginius filmus. Tad ir antrojoje XX a. pusėje ispaniškas kinas vis dar ieškojo savo krypties.
Griuvus režimui, atsirado viltis, jog restruktūrizuosis ir kino industrija, kaip tai įvyko Italijoje, tačiau tai nepasiteisino Ispanijoje. Režisieriai atgavo raiškos laisvę, tačiau nejautė poreikio permąstyti kino kalbos raišką, o ką jau kalbėti apie konfrontaciją.
Reikėjo naujos režisierių kartos, kuri atsivestų su savimi naują, intelektualesnę žiūrovų grupę, nes senesnioji aklai įniko į televiziją. Ta karta atėjo, dauguma jų neturėjo net profesionalaus išsilavinimo. Su jais atėjo ir naujas nerašytas įstatymas: kreipkis į realius žmones, netuščiažodžiauk, venk patoso, kalbėk tiesiai, suprantama kalba. Nesvarbu, koks bus rezultatas, tvirtai teik, jog tavo intencijos šiuolaikiškos. Auditorija iš karto pripažino naujuosius patriotus.
Klasifikuojant Ispanijos kiną, reikia pastebėti, jog šis neturėjo tokių judėjimų kaip itališkasis neorealizmas, prancūzų “naujoji banga”, braziliškasis novo ar dar šviežias daniškasis Dogmos kinas.
Gal ispaniško kino nepavadintum unikaliu, tuo labiau, jis neturi vieno vardiklio savo stiliui apibūdinti. Tačiau jis patraukia tokiais dalykais, kaip moralinio, o ne fizinio smurto dominavimas, kurį patiria pagrindiniai personažai, jie elgiasi begėdiškai įžūliai, abejingi dabartiniam gyvenimui; pasakotojo ironija kandi; trapi asmeninės laimės ir meilės egzistencija; žanrų gausa, nors derėtų pažymėti, jog jaučiama realistinė tendencija ir t.t.
Ispanijos ambasada, bendradarbiaujant su Jono Meko vizualiųjų menų centru bei Vilniaus tarptautinių filmų festivaliu “Kino pavasaris”, siūlo galimybę kiekvienam apsilankyti po visą pasaulį keliaujančioje parodoje „Ispanijos kinas. Vizualinė kronika“ ir pasinerti į Ispanijos kino vizualiai papasakotą istoriją, pradedant jo užuomazgomis ir baigiant šiandiena.

.

Pagal José Luis Borau parengė Santa Lingevičiūtė

Advertisements

Komentuoti

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: